Ateities mokyklos rūpinsis ne vien moksleivių žiniomis, bet ir kultūriniu ugdymu, dirbs su jų motyvacija, skatins bendradarbiauti ir kelti vis geresnius klausimus. Vienintelis dalykas, kurio nesugebės vis dažniau naudojamas dirbtinis intelektas – tai matyti plataus vaizdo. Kaip fasilitatorius, padedantis „Tūkstantmečio mokyklų“ programoje (TŪM) dalyvaujančioms ugdymo įstaigoms siekti savo tikslų, tokius pavyzdžius matau praktikoje.
Kartais mokyklos fasilitatoriui pačios duoda užduotis – pavyzdžiui, įveiklinti kiemelį, kad galėtų jame dirbti su šeštokais, sujungti matematikos ir geografijos mokymą su buvimu lauke. Kartais jos nori išsigryninti savo tikslus, ir fasilitatorius per kelis mėnesius trunkančias sesijas padeda juos atrasti, motyvuoti bendruomenę veikti.
Kultūrinis ugdymas, bendradarbiavimas, lyderystė, mokymasis už mokyklos ribų, integracija, žaidybinis tarpdalykinis integravimas, socialinis jautrumas, empatija – tai tik kelios temos, kurios paliečiamos fasilitavimo susitikimuose. Konsultuoti tūkstantmečio mokyklas gali tik akredituotos organizacijos ir asmenys, užsiėmimus baigę mokytojai gauna kvalifikacijos pažymėjimus.
Kuo išsiskiria tūkstantmečio mokykla? Lankydamas tokias mokyklas, matau, kad ji stengiasi būti atviresnė, lankstesnė, kūrybiškesnė, planuoja veiklas taip, kad svarbi taptų lyderystė, bendradarbiavimas tarp moksleivių, administracijos ir mokytojų, pačių mokytojų. Tūkstantmečio mokykla dalinasi savo resursais su kitomis – pavyzdžiui, bibliotekomis, bet didžioji lėšų dalis skiriama ne daiktams.
Reikia stiprinti kompetencijas, nes per jas ir ateina kultūrinis ugdymas, bendradarbiavimas, STEAM idėjos, menas jungiamas su technologiniais dalykais. Aš labiausiai gilinuosi į kultūrinio ugdymo sferą, galiu padėti mokykloms suprasti, kaip jį įgyvendinti remiantis bendrosiomis programomis. Jeigu projektas ilgalaikis, po žingsnelį susikuriame norimą rezultatą, arba kviečiamės daugiau meno ir kultūros atstovų – plačiai žiūrime į tai, kaip kultūra gali padėti mokytis kasdieniuose dalykuose.
„Tūkstantmečio mokyklų“ programa (TŪM) siekia, kad iki 2030 metų kiekvienoje Lietuvos savivaldybėje mokinių pasiekimų atotrūkiai sumažėtų, o ateities kartos kurtų žalesnę, skaitmeniškesnę, įtraukesnę ekonomiką. Tam reikia integralių, kokybiškų ugdymo sąlygų. Todėl mokyklų fasilitavimas svarbus, nes mokytojai gauna įrankius ir metodus, o moksleiviai – motyvaciją.
Ateities mokykla turės susitelkti ne vien į žinias, nes jos greitai pasiekiamos, daug ką galima išmokti, bet į žingeidumą, kompetencijas, motyvaciją, kritinį mąstymą, vaizduotę. Jeigu reikia atsakyti į klausimą, dirbtinis intelektas gali būti nepamainomas mokytojų ir mokinių padėjėjas, bet bendro suvokimo, kas vyksta skirtinguose laukuose, ir gebėjimo „vaikščioti“ nuo vieno prie kito, jis neturi. Žmogus šitoje vietoje stipresnis už technologijas, šitą ir reikia lavinti – išprusimą skirtinguose dalykuose, arba gebėjimą lanksčiai reaguoti. Dažnai man vaikai sako: „Man šito nereikės, nesimokysiu, per sunku“. O aš atsakau: „Kai susidomėsi, tai tik laiko, nuoseklumo ir pastangų klausimas, kada tai įveiksi“.
Fasilitavimo užsiėmimuose su moksleiviais (ir mokytojais!) per žaidimus, įvairiais metodais laviname smalsumą, žingeidumą, bendradarbiavimo, lyderystės kompetencijas, mokomės kritiškai mąstyti, užduoti gerus klausimus, įjungti vaizduotę. Šios kompetencijos išliks aktualios, nesvarbu, kiek pažengs technologijos. Be to, šiuolaikinėje visuomenėje, kur susiduria skirtingos kultūros, mąstymai, kyla konfliktai. Fasilitavimas, procesas, kurio metu neutralus asmuo dirba su grupe padėdamas jai įveikti iššūkius, padeda į problemas pažiūrėti iš įvairių pusių, ugyti empatiją – tada konfliktų mažiau.
Žingeidumas ir vaizduotė moksleiviams padeda išbandyti kuo daugiau skirtingų dalykų, atrasti naujų veiklų ir sujungti kelis dalykus, kad sukurtų kažką unikalaus. Dirbtinis intelektas to dar nesugeba. Todėl mano vaidmuo TŪM programoje – nemotyvuotus padaryti motyvuotus, išgryninti svarbiausią jiems visiems bendrą idėją ir padėti žengti žingsnelį link ateities tikslų.