Dirbdamas mokyklose nuolat susiduriu su tuo pačiu dalyku. Vaikai gauna labai daug informacijos, bet vis sunkiau ją paverčia savo mintimis. Jie žiūri, bet ne visada mato. Skaito, bet ne visada pagauna prasmę. Todėl kūrybinio ir vizualinio mąstymo dirbtuvėse sąmoningai nepradedame nuo atsakymų, pradedame nuo vaizdo. Atsinešu į klasę reprodukcijas, fotografijas, kartais laikraščių kadrus ar net grafičio nuotraukas. Pakabinu jas, padedu ant stalų ir vietoj aiškinimo užduodu kelis paprastus klausimus.
Kas vyksta?
Ką matai, kad taip sakai?
Ką dar gali pasakyti?
Pirmos minutės dažniausiai būna tylios. Bet užtenka vieno mokinio, kuris pasako: „Man atrodo, čia kažkas slepiasi“, ir klasė pradeda gyventi. Vienas pastebėjimas iššaukia kitą, vaikai ima ginčytis, lyginti, ieškoti ryšių. Tada vaizdas nustoja būti paveikslėliu ir tampa tyrimo objektu.
Kūrybiškumas nėra „talentas“
Per šias dirbtuves labai greitai išryškėja vienas dalykas. Kūrybiškumas nėra paslaptinga dovana, kurią turi tik keli. Tai įprotis.
Kaip skaitymas ar sportas, jis treniruojamas. Kai vaikus nuolat kvieti pastebėti detales, kelti klausimus, jungti skirtingas idėjas, jų mąstymas pamažu tampa lankstesnis. Jie drąsiau klysta, siūlo versijas, nebijo būti neteisūs.
Tai tie patys dalykai, kuriuos ugdome ir kituose mano užsiėmimuose. Smalsumas, atkaklumas, bendradarbiavimas, refleksija.
Kodėl dirbame su vaizdais
Vaikai šiandien gyvena vaizdų pasaulyje. TikTok, Instagram, YouTube. O mokykla dažnai lieka teksto, užduočių ir formulių teritorija. Tarp šių dviejų pasaulių atsiranda plyšys.
Dirbtuvėse bandau jį uždaryti. Kai dirbame su vaizdais, net tie mokiniai, kurie paprastai tyli, ima kalbėti. Vaizdas išprovokuoja klausimus, ginčus, interpretacijas.
Vienoje klasėje nagrinėjome Čiurlionio paveikslą. Kitoje karo nuotrauką iš laikraščio. Metodas tas pats. Stebime, keliame klausimus, kuriame versijas ir tik tada ieškome ryšių su dalyku.
Kai mokytojas leidžia sau nežinoti
Vienas gražiausių momentų įvyksta tada, kai mokytojas nebando visko iš karto paaiškinti. Kai jis ar ji kartu su mokiniais leidžiasi į tyrimą.
Tada klasėje pasikeičia dinamika. Vaikai pradeda jausti, kad jų mintys svarbios. Kad jie nėra tik atsakymų kartotojai, o mąstantys žmonės.
Dažnai mokytojams sakau. Kuo mažiau aiškinu, tuo daugiau pamato mokiniai.
Ką jie parsineša
Po dirbtuvių mokytojai dažniausiai nesako „išmokau metodą“. Jie sako „pradėjau kitaip žiūrėti į pamoką“.
Parsineša klausimus, kurie veikia. Vizualinio tyrinėjimo schemas. Drąsą improvizuoti. Ir idėjas, kaip įtraukti tuos, kurie paprastai lieka nuošalyje.
Pamoka pamažu ima panašėti ne į užduočių sąrašą, o į kūrybinį procesą.
Kodėl tai veikia
Šios dirbtuvės veikia ne todėl, kad jos įdomios. Jos veikia todėl, kad vaikas gali mąstyti savo kalba, mokytojas tampa partneriu, vaizdas tampa tiltu tarp dalykų, o mokymasis tyrinėjimu.Ir tada klasėje atsiranda tai, dėl ko daugelis mokytojų ir atėjo į šią profesiją. Tikras, gyvas smalsumas.