Nėra idėjų arba jų per daug? Metas kviesti fasilitatorių!
Kai organizacija nori visko daug čia ir dabar, bet negali išsigryninti vienos idėjos – metas kviesti fasilitatorių. Jo darbas išsiaiškinti, kas vyksta taške A, koks bus taškas B, ir eiti ten su visa grupe. Aš esu Tomas Dapšauskas, fasilituoju jau trylika metų – kaip tarpininkas, kuris padeda žmonių grupėms, bendruomenėms ir organizacijoms suprasti, išsigryninti bendrus tikslus ir atrasti būdus jų pasiekti.
Kaip tai vyksta? Pirmiausia nuskenuoju situaciją. Kartais ateinu ir matau: darbuotojai organizacijose susiskaldę į sektorius, tarpusavyje bendrauja atsargiai, arba kaip tik prisigalvoja superdidelių projektų: padarykime kažką kūrybiško, kad nuskambėtume per visą Lietuvą! – bet paaiškėja, kad yra įpratę atlikti funkcijas, ir net nedrįsta reikšti minčių. Judame mažais žingsneliais: sukuriame procesą, kurio metu žmonės atsipalaiduoja ir pradeda suprasti, kad jie gali laisvai mąstyti, pasidalinti net keista idėja. Per kelias sesijas visas idėjas pradedame siaurinti, prioritetizuoti, ir pamatome, kad konfliktas pradingo, atsirado entuziazmas.
Net kai organizacija ar bendruomenė pirminiame etape nežino, ko nori, fasilitatorius, gali padėti pasiekti rezultatų asistuodamas, teikdamas netiesioginę pagalbą, atlikdamas supervizijas. Fasilitatorių sutiksi visur: nuo verslo ar nevyriausybinių organizacijų iki švietimo, kultūros įstaigų, bendruomenių, dirbančių tiek su mažomis komandomis, tiek su didelėmis grupėmis. Būna, įmonė pati užsiima mokymais, bet kviečia fasilitatorių – nori geriau pažinti vidinius procesus, rasti efektyvesnių, greitesnių būdų tikslui pasiekti.
Kai pavyksta padėti grupėms išsigryninti idėją, pradedu skatinti kuo efektyviau bendradarbiauti. Priešingai negu mentorius, edukatorius, moderatorius ar antrepreneris, fasilitatorius nesidalija savo įkvepiančia patirtimi konkrečiose srityse, bet koncentruojasi į bendrą pačios grupės išsikeltą tikslą, stiprina jos ryšius ir palaiko procesą, per kurį grupė ieško atsakymų į savo klausimus.
Dirbdamas su žmonėmis, laikausi 7 principų: įsitraukimo, žaidimų, kūrybiškumo, kritinio mąstymo, improvizacijos, refleksijos, atkaklumo ir drąsos. Kaip fasilitatorius išlieku neutralus ir stengiuosi, kad visi dalyviai būtų išgirsti, o jų bendradarbiavimas grupėje vertinamas. Čia labai praverčia koučinimo, mediacijos, mokymų vedėjo, edukavimo, psichologijos, net aktorystės įgūdžiai. Per savo aktoriaus karjerą sukūriau 25 skirtingus vaidmenis spektakliuose. O fasilituodamas kiekvienoje mokykloje atlieku nesuskaičiuojamą kiekį vaidmenų, nes: statome spektaklį, šokame, filmuojame, kuriame scenarijų ar pabėgimo kambarį…
Kaip atrodo mano fasilitatoriaus darbas? Kaip eksperimentas!
- Išsiaiškinu užduotį ir kuriu procesą. Mano vaidmuo – nemotyvuotus padaryti motyvuotus, išgryninti svarbiausią jiems visiems bendrą idėją. Dažnai organizacijos, bendruomenės jau turi temą, pavyzdžiui: bendradarbiavimas, kūrybiškumas, kritinis mąstymas, naujo kolektyvo formavimas, problemų sprendimas, mokymosi iššūkiai, vaizduotė. Pagal tai, ko siekiama, planuoju grupės darbo sesijas.
- Tyrinėju auditoriją per žaidimo technikas. Esu jautrus „čia ir dabar“ buvimui, stebiu grupės dinamiką, valdau konfliktus ir padedu pajausti, kad būtent grupė yra kūrėja.
- Padeda įsivertinti situaciją ir išsigryninti svarbiausią idėją. Taikydamas įvairius metodus, paskatinu žmones dalintis įsitraukti į diskusiją, dalintis idėjomis, jas įsivertinti, atmesti nereikalingas, prioritetizuoti, kol atsiranda entuziazmas ir motyvacija. Ateini nežinodamas, ko nori, o išeini norėdamas kažką keisti savo veikloje.
- Skatinu priimti sprendimus. Kai grupė ima bendradarbiauti, ją nukreipiu kurti tikslus, kurie padės pasiekti priimtą bendrą sutarimą. Naudoju įvairius metodus, pavyzdžiui, forumo teatro, scenarijaus kūrimo, atminties žaidimų, kad sprendimų priėmimas būtų efektyvus, sklandus ir tiktų visiems grupės nariams.
- Refleksijos būdu padedu žengti žingsnelį link ateities tikslų. Tai svarbu norint išmatuoti pokytį. Su viena mokytojų komanda pusmetį susitikdavome dvylika kartų po tris valandas, dirbome – iš pradžių jie net nežinojo, ko nori. Po mokymų išsigrynino tikslą, entuziastingai susitvarkė toksišką aplinką, ir įkūrė mokytojų klubą – dabar eksperimentuoja, kaip įtraukti vaizduotę į matematikos pamokas, išbando naujas idėjas.
Per savo fasilitatoriaus praktiką pastebėjau – dažniausiai užtenka vieno žaidimo, kad besimokantys suaugusieji atsipalaiduotų ir nebeapsimetinėtų, pradėtų jausti potencialą, kurį duoda mokymasis. Kartais žmonės atvirai sako: „Aš nieko nenoriu! Gal galime valandą anksčiau baigti? Mes niekam nesakysim“. Visko nori vienas entuziastas, dažniausiai personalo vadovas ar mokyklos direktorius, o visi kiti jaučiasi įstumti į mano užsiėmimą. Tada sakau: „Pažiūrėsime, kaip seksis“. Istorijos realiai kartojasi: žmonės, kurie norėjo išeiti valanda anksčiau, praranda laiko nuovoką, ir kai dalijamės refleksijomis, nustemba – taip pailsėjau, atsigavau, ir jau po penkių? Sako: „Žaidėm, žaidėm, o tokių gilių išvadų priėjom, turime tikslų, nebebijome bendrauti su kolegomis“.
Fasilitatorius turi būti lankstus. Labai svarbi yra drąsa improvizuoti, gebėjimas dirbti komandoje ir neprarasti kūrybiškumo, net kai problema neišsisprendžia. Dirbant su grupe, kartais taip atsitinka. Tada fasilitatoriaus vaidmuo gali būti išsiaiškinti, ar tikrai išsikeltas tikslas reikalingas, ar reikia spręsti šią problemą, o gal ją transformuoti, arba adaptuotis ir tęsti darbą taip, taip, kad ji netrukdytų.
Fasilitatoriaus paslauga gali padėti bendradarbiavimą komandose pamatyti kaip vertybę, o savo kolegas, grupės, bendruomenės narius – kaip svarbias (o kartais ir nepakeičiamas!) dalis, be kurių vaidmenų neįvyktų svarbūs, dideli, kūrybiški sumanymai.